Turizmo Informacija

ŽAGARĖS DVARO PARKAS

2012-04-06T03:31:00.000-07:00

Pavadinimas: Žagarės dvaro parkas.
Pastatymo metai arba amžius: XVIII a.
Adresas: Šiaulių g. 28, LT-5467 Žagarė, Joniškio raj.

Žagarės dvaro parkas - valstybės saugomas gamtos paminklas, priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui, o jo istorijoje būta dviejų etapų, kurie ir šiandien pastebimi parko struktūroje. Šis dvaras unikalus parkas su dvaro kompleksu, taip pat ir mūriniu vėjo malūnu, kuris mena baudžiavos laikus, su vieninteliu tokio tipo žirgynu Baltijos šalyse.
Mažesnioji, arba senoji (XVIII a. pab. – XIX a. vid.) – šiaurės vakarinė parko dalis siejama su Zubovais. Savininkais tapus didikams Naryškinams, jų sūnus Jurgis pradėjo rūpintis naujo parko kūrimu ir senojo pataisymu (XIX a. vid. – XX a. pr.). Naujojo parko projektą sudarė žymus dendrologas G. F. Kuphaldtas. Darbai buvo pradėti 1898 m. pavasarį ir baigti 1900 m. rudenį. Pagal G. F. Kuphaldto projektą derlingoje žemėje buvo pasodinta apie 200 augalų rūšių. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Reljefo požiūriu parkas išsidėstęs visiškai lygioje vietoje, užima apie 70 ha teritoriją, o jo unikalumą sudaro tai, kad jis sukurtas buvusiose dirbamose žemėse. Žagarės regioninio parko direkcijos įrengtas pažintinis dendrologinis takas ir kita informacinė medžiaga įgalina geriau pažinti Žagarės parko dendrofloros įvairovę. Daugelis šio parko medžių yra atvežtinių, savaime augančių, pasodinti tiksliai pagal projektą. Žagarės dvaro parkas iki šiol yra vienas didžiausių, įdomiausių, vienas mėgstamiausių, lankomiausių parkų Lietuvoje.

Žagarės dvaro parko žemėlapis:

ŽAGARĖS DVARO RŪMAI

2012-04-06T02:19:00.001-07:00

Pavadinimas: Žagarės dvaro rūmai.
Pastatymo metai arba amžius: XIX a.
Adresas: Joniškio r. sav. Žagarė.

Žagarės dvaro rūmai - dažniausiai vadinami Naryškino dvaro rūmais. Rūmuose yra šešiasdešimt kambarių. Klasicistinio stiliaus rūmai statyti XIX a. pirmoje pusėje (tarp 1840 – 1860 m.). Jie kompaktiški, U raidės plano, fasadas orientuotas į rytus. Virš pagrindinio įėjimo puikuojasi Naryškinų giminės herbas.
Didikas Dimitrijus Naryškinas dvaro rūmus įsigijo 1858 m. iš buvusio jo savininko Platono Zubovo. Išlikęs Zubovų valdymo laikotarpio (1836 m.) inventorius liudija, jog rūmai tada buvę mediniai su akmeniniu pamatu. 1865 m. inventoriuje jau minimas mūrinis dviejų aukštų pastatas su dviem fligeliais. Dvaro rūmai – dvaro sodybos centras, o Naryškinų valdymo laikotarpiu pastatyti ir kiti dvaro sodybos pastatai: žirgyno pastatų kompleksas, angliškų kotedžų tipo gyvenamieji namai, sargų namai, rekonstruotas ir praplėstas parkas, sodyba aptverta tvora.
Žagarės dvaro sodybos architektūroje dominuoja angliškosios tiudorų stiliaus gotikos formos, sodybos kompozicija paremta sodybos-parko idėja. Tai istorizmo laikotarpio ansamblis, sukurtas ir išplėtotas remiantis angliškųjų rezidencijų tradicija. Klestėjimo metais rūmai buvo prabangūs ir puošnūs, artimi pilies – rūmų tipui. Kituose Naryškino meto pastatuose taip pat ryški angliškojo stiliaus įtaka. Visi statiniai džiugina akį grožiu, lengvumu, kokybe, išdėstymu. Svarbiausias interjero akcentas – baltų koklių krosnys. Antrame aukšte kambariai buvo pusiau vasariniai, pietinėje pusėje – svečių, šiaurinėje pusėje – medžioklės kambariai.
Po 1945 m. čia buvo įkurta Žagarės vidurinė mokykla. Žagarės dvaro sodyba išsaugojo planavimo bruožus, pagrindines kompozicines savybes, architektūrines formas, kurie leidžia priskirti ansamblį prie pavyzdinių šios rūšies kultūros paveldo vertybių Lietuvoje. Šiandien rūmai respublikinės reikšmės architektūros paminklas. XX a. senasis neogotikinis žirgynas restauruotas. Žagarės dvaras yra vienas iš puošniausių, įdomiausių parkų Lietuvoje.

Žagarės dvaro rūmų žemėlapis:

VOKIEČIŲ GATVĖ

2011-12-28T09:00:00.000-08:00

Pavadinimas: Vokiečių gatvė.
Paskirtis: mitologinis, istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas.
Pastatymo metai arba amžius: XIV a.
Adresas: Vokiečių g., Vilnius.

Vokiečių gatvė yra viena seniausių gatvių Vilniuje. Vokiečių gatvės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1511 m. Vokiečių gatvės pavadinimas yra kilęs iš 14-o amžiaus, nes čia apsigyveno vokiečių pirkliai, amatininkai. Vokiečių gatvė dar kitaip vadinama Goštautų gatve todėl, kad čia stovėjo didikų Goštautų rūmai, taip pat buvo vadinama ir Monetų gatve todėl, kad joje stovėjo iždinė. Vokiečių gatvės 26-me name gyveno garsiausias lenkų kompozitorius – Stanislovas Moniuška.

XVI a. Vokiečių gatvė buvo gražiausia gatvė Vilniuje todėl, kad stovėjo turtingiausių pirklių namai, o XVIII a. buvo statomi didikų rūmai, XIX a., XX a. Vokiečių gatvėje pastatytas „Europos“ viešbutis, kuris šiame laikotarpyje didžiausias Vilniuje.

Prieš Antrą pasaulinį karą Vokiečių gatvėje buvo daug parduotuvių, o karo metu ši miesto dalis buvo nuniokota.

1968 m. Vokiečių gatvėje, šalia Rotušės pastatytas Šiuolaikinio meno centras – didžiausias meno centras Baltijoje, kuriame eksponuojami menininkų kūriniai tokie, kaip Jonas Mekas ir kiti.

Vokiečių gatvės žemėlapis:

ŠV. MIKALOJAUS BAŽNYČIA

2011-12-28T08:22:00.000-08:00

Pavadinimas: Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1322 m.
Bažnyčia rekonstruota: 1744 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Rokokas, Gotikinis, Barokinis.
Adresas: Šv. Mikalojaus g. 4, Vilnius, Vilniaus miesto savivaldybė.

Šv. Mikalojaus bažnyčia yra seniausia išlikusi gotikinė šventovė Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčia pastatyta XIV a. Šventovę aptarnaudavo besikuriantys pranciškonai. Bažnyčia po gaisro rekonstruota 1744 m, tuomet pastatyti barokiniai altoriai, vargonų choras. Bažnyčia – tokia vienintelė, kurioje pamaldos vyko lietuvių kalba.
Bažnyčia – stačiakampė, halinė, turinti tris navas. Virš šoninio įėjimo XVI a. freska, kuri vaizduoja Dievą Tėvą. Bažnyčioje yra ir įvairių nerviūrinių piešinių tinklinių ir žvaigždinių skliautų, taip pat yra ir barokinių altorių, kurie įrengti 1749 m. Aptinkamos ir Šv. Kristupo, Šv. Marijos Magdalietės, Šv. Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus, Šv. Juozapo skulptūros, kurias sukūrė 1933 m. dailininkas Rapolas Jakimavičius. Bažnyčioje yra ir paauksuotų angelų – Šv. Klaros Asyžietės, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, kurias padarė taip pat Rapolas Jakimavičius. Bažnyčioje yra ir XVI a. Šv. Mikalojaus paveikslas, kuris gerbiamas ir Rytuose, Vakaruose, kitaip vadinamas stebukladariu.
Viena iš seniausių bažnyčios vertybių, tai Šv. Liudviko skulptūra, kurią sukūrė Liudvikas IX dar XVI a.

Šv. Mikalojaus bažnyčios žemėlapis:

UŽUPIO ANGELAS

2011-12-28T07:01:00.000-08:00

Pavadinimas: Užupio angelas.
Paskirtis: mitologinis, istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas.
Pastatymo metai arba amžius: 2002 m.
Skulptorius: Romas Vilčiauskas.
Architektas: Algirdas Umbrasas.
Adresas: Užupio g., Vilnius, Vilniaus miesto savivaldybė.

Senovėje Užupio aikštėje buvo vargingųjų priemiestis, čia gyveno amatininkai, netoliese buvo viešnamių kvartalas. Sovietiniais laikais buvo apleistas, pavojingiausias rajonas Vilniuje, bet laikui bėgant čia ėmė kurtis menininkai, nes netoliese, už tiltelio buvo Dailės akademija.
Užupio angelo skulptūra pastatyta Užupio aikštėje, kuris yra 8,5 m aukščio, statula stovi ant kolonos. Užupio angelas pagamintas iš tvirto žalvario ir bronzos.
Užupyje vyksta mados festivaliai, įvairūs koncertai, parodos, poezijos skaitymai, vaidinimai. Angelo aikštėje švenčiama Užupio respublikos nepriklausomybės diena – balandžio 1-oji.

Užupio angelo žemėlapis:

ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR POVILO BAŽNYČIA

2011-12-28T05:58:00.000-08:00

Pavadinimas: Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1676 m. įgijo dabartinę išvaizdą.
Dabartinis architektūrinis stilius: Barokas.
Architektai: Janas Zaoras, Džovanis Batistas Fredianis.
Adresas: Antakalnio g. 1/1, Vilnius, Vilniaus m.

Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta XVII a. Antakalnyje Laterano kanauninkų vienuolynui. Bažnyčia pripažinta Lietuvos brandžiojo baroko šedevru. LDK etmono, Mykolo Kazimiero Paco fundacijos dėka, 1668 m. vienuoliams medinę bažnyčią pakeitė didinga šventove.

1676 m. šalia pradėta statyti mūrinis Laterano kanauninkų vienuolynas.

XVII a. pastatas apjuostas mūrine tvora, kampuose įrengtos keturios aštuonkampės koplyčios.

Bažnyčia – trinavė, bazilikinio tūrio. Interjere lotyniškas kryžius atsiskleidžia siauras šonines navas pavertus koplyčiomis su praėjimais. Pagrindinis fasadas – dviejų tarpsnių, horizontaliai – skaidomas karnizų, vertikaliai – kolonų, piliastrų, pusapskričių arkų langų, fasado šonuose – vos aukščiau trikampio frontono du kresni bokštai. Antrajame fasado tarpsnyje virš pusapskritės arkos lango yra užrašas – Regina Pacis, funda nos in pace išvertus reiškia – Taikos Karaliene, saugok mus taikoje.

Daugiausia lipdinių sukūrė Italijos meistrai – Pietras Pertis, Džovanis Marija Galis, kurie darbus pradėjo 1678 m. Lipdiniais dekoruoti: cilindriniai viduriniosios navos skliautai, kupolo burės, būgnas, skliautas, žibintas.

Bažnyčioje – devyni altoriai. Šoninėse koplyčiose – Šv. Karalienių, Šv. Augustino, Šv. Karžygių, Šv. Uršulės altoriai sukurti, pastatyti XVII a.

Nėra išlikusio svarbiausio maldos namų akcento – didžiojo altoriaus, kurio vietoje XIX a. vietoj jo buvo pastatytas Pranciškaus Smuglevičiaus Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimo paveikslas, o aplink jį pastatytos keturios Kazimiero Jelskio pranašų Jeremijo, Elijo, Izaijo, Danieliaus skulptūros.

Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios žemėlapis:

VILNIAUS GYNYBINĖS SIENOS BASTĖJA

2011-12-17T04:23:00.000-08:00

Pavadinimas: Gynybinės sienos bastėja.
Paskirtis: Muziejus.
Pastatymo metai arba amžius: 1522 m.
Projektuotojas: Inžinierius Fridrichas Getkantas.
Adresas: Bokšto g. /18, Vilnius.
Muziejaus darbo valandos: Nuo pirmadienio iki šeštadienio 10:00 – 17:00, sekmadieniais 10:00 – 15:00.

Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija – įtvirtinta pakankamai gerai, bet miestas augo, plėtėsi, todėl plėtėsi ir jo teritorija ir miestiečių apsaugai nepakako vien pilies.
XV a. – XVI a. besikurianti Rusijos valstybė kėlė grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Gyventojai, norėdami būti apsaugoti, turėjo patys statyti sieną - turėjo pastatyti aštriakuolių sieną, tuomet Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. Gynybinėje sienoje buvo įrengti penki vartai, bet XVII a. buvo įrengta dešimt vartų, du gynybiniai bokštai, bastėja.
Bastėja – įtvirtintas žemių, mūro gynybinis statinys, kuris susideda iš bokšto, pasaginės dalies, skirtas miesto gynybai ir visa tai jungia tunelis. Bastėja pastatyta vėliau negu gynybinė siena ir tai patvirtina archeologiniai tyrimai, raštijos šaltiniai, įvairūs Vilniaus miesto planai. Šaltiniuose (vaivadijos atstovo Jono Jundilo dokumentas) aptikta tokia informacija, kad 1627 m. rugpjūčio 9 d. bastėja jau stovėjo. 1654 – 1667 m. karo metu su Maskvos caru Aleksejumi Michailovičiumi 1655 – 1661 m. Vilnius buvo okupuotas, todėl nukentėjo ir miesto gynybinė siena, bastėja. 1661 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei atėmus Vilnių, miesto gynybiniai įtvirtinimai buvo remontuojami, bet Šiaurės karo metu ( 1700 – 1721 m.) Vilnius vėl nukentėjo. Bėgant laikui gynybinė siena pamažu vis nyko, XVIII a. ji dar buvo žemės paviršiuje, bet 1793 – 1862 m. miesto planuose nebeaptikti gynybinės sienos pėdsakai, 1793 m. miesto plane išliko bokštas. XIX a. carinės rusijos pastangomis nugriauti visi gynybinės sienos pėdsakai, bastėjos tetitorija paversta miesto šiukšlynu.
1966 m. pradėti archeologiniai tyrimai, kurių metu atstatytas, uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos, juos jungiantis tunelis, o 1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus.

Vilniaus gynybinės sienos žemėlapis:

ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIA

2011-12-17T02:30:00.000-08:00

Pavadinimas: Šv. Kotrynos bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1632 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Barokinis.
Bažnyčia pašventinta: 1650 m.
Adresas: Vilniaus g. 30, Vilnius.

Šv. Kotrynos bažnyčia – benediktinių ansamblio dominantė – barokinė bažnyčia, turinti du lieknus bokštus, o prie šono yra prigludusi Dievo Apvaizdos koplyčia. Šv. Kotrynos bažnyčia – antroji šventovė, kuri pašventinta 1650 m., pirmoji, nedidukė, medinė bažnyčia 1632m. buvo pastatyta vienuolių. Vykstant karams su Rusija, bažnyčia buvo nusiaubta, naujai atstatyta bažnyčia pašventinta 1703 m. Dar kartą – 1737 m. bažnyčia nukentėjo per Vilniaus karą. 1741 m. bažnyčią rekonstravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas, kurio dėka bažnyčios išorė, vidus atrodo taip, kaip yra ir dabar, nes nukentėję interjero įrenginiai iki šiol nerestauruoti. XVIII a. vidaus įrenginių darbai buvo užbaigti. Bažnyčios interjeras – vėlyvojo baroko.

Bažnyčioje yra aštuoni altoriai, sakykla, be paveikslų, nes sovietiniais laikais buvo uždaryta, paversta sandėliu, mūriniai altoriai, kurie dengti dirbtiniu marmuru, puošti statulomis, lipdiniais. Didžiajame altoriuje regime Šv. Kotrynos Aleksandrietės sužadėtuvės su Kristumi, kuri yra mergelė – kankinė, gyvenanti IV a., dar buvusi Aleksandrijos karalienė, taip pat ir krikščionė, kuri savo grožiu, mokytumu, iškalba garsėjusi nuo mažens. Ji buvo pirmoji, vienoje iš vizijų regėjusi savo sužadėtuves su Kristumi, ji suprantama kaip viena iš pirmųjų mergelių, pašventusių savo gyvenimą Kristui. Šalia didžiojo altoriaus galime pamatyti dar du altorius Šv. Placido ir Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo.

Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiami įvairūs koncertai.

Šv. Kotrynos bažnyčios žemėlapis:

VILNIAUS TELEVIZIJOS BOKŠTAS

2011-12-14T08:58:00.000-08:00

Pavadinimas: Televizijos bokštas.
Paskirtis: architektūrinis, inžinerinis kultūros paveldo objektas.
Pastatymo metai arba amžius: 1980 m.
Bokšto atidarymo metai: 1981 m.
Adresas: Sausio 13-osios g. 10, Vilnius.
Bokšto projekto autoriai: Architektas – Vladimiras Obydovas, inžinieriai Davidas Basiladzė, Davidas Dortmanas.
Darbo laikas: dirba visomis dienomis nuo 10:00 val. iki 22:00 val.
Adresas: Sausio 13-osios g. 10, Vilnius.

Televizijos bokštas yra aukščiausias statinys Lietuvoje.
• Bokšto aukštis – 326,47 m.,
• Betoninė dalis – 190 m.,
• Apžvalgos aikštelė ir baras,
• „Paukščių takas“ – 165 m.,
• Bokšto svoris – 25000 t.,
• Statybos trukmė 1974 – 1980 m.

Vilniaus televizijos bokštas yra Lazdynų mikrorajone, kuris jau 30-t metų tarnauja radijo, televizijos programų siuntimo. Iš Vilniaus televizijos bokšto į eterį siunčiama 10-t analoginių televizijų, 18-a analoginio radijo programų, taip pat veikia 3-s skaitmeniniai televizijos siųstuvai, 1-s skaitmeninis radijo siųstuvas.

Pirmajame bokšto aukšte – fotografijų paroda, kuri skirta 14-i žmonių, kurie žuvo per 1991 metų sausio mėnesio įvykius. Prie įėjimo įamžinti paminklai, kryžiai, kurie simbolizuoja kovas už nepriklausomybę.

Aukščiausiame bokšto aukšte („Paukščių take“) įrengtas kavinė – baras, kuri nuolat sukasi aplink savo ašį. Iš „Paukščių tako“ Vilniaus panoramą galima matyti 50 km spinduliu.

Vilniaus televizijos bokštas pritraukia žmonių minias naudojant šviesos instaliacijos medžiagas, taigi 2000 m. bokštas virto aukščiausia Šventine Kalėdų egle, kuri tapo kasmetinė tradicija. 2009 m. garsiausias šuolininkas Cedricas Dumontas atliko šuolį su parašiutu nuo televizijos bokšto. 2011 m. didžiojo „EuroBasket 2011“ čempionato atidarymo šventės metu bokštas sužibo krepšinio lanku.

Vilniaus televizijos bokšto žemėlapis:

GEDIMINO PROSPEKTAS

2011-12-08T04:13:00.000-08:00

Pavadinimas: Gedimino prospektas.
Paskirtis: architektūrinis, inžinerinis kultūros paveldo objektas.
Pastatymo metai arba amžius: 1936 m.
Adresas: Gedimino pr., Vilnius.

Gedimino prospektas tęsiasi nuo Žvėryno iki Katedros aikštės. Gedimino prospektas – pagrindinė Vilniaus gatvė, kuri suformuota 1936 m., tuomet buvo vadinamas Šv. Jurgio prospektas. Anksčiau, kai Vilnius priklausė Lenkijai – 1920 – 1939 m. Gedimino prospektas buvo vadinama – Adomo Mickevičiaus gatve, o sovietų sąjungos sudėtyje Gedimino prospektas buvo vadinamas Lenino prospektu, tik 1989 m. gatvė buvo pavadinta Gedimino prospektu.
Prie Gedimino prospekto yra įsikūręs Lietuvos Respublikos Seimas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Gedimino prospekte yra daug bankų atstovybių, viešbučių, parduotuvių, restoranų, kavinių, du teatrai, Lietuvos bankas. Šalia Gedimino prospekto veikia Genocido aukų muziejus. Gedimino prospektas jungia tris aikštes (Katedros, Savivaldybės, Nepriklausomybės).
Gedimino prospektas pavadintas Vilniaus įkūrėjo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino vardu, kuriam valdant, valstybės sienos plotas padidėjo dvigubai. Gediminas – garsus Lietuvos valdovas, kuris gyveno 1275 – 1341 m. Prospektas beveik dviejų kilometrų ilgio. Viename Gedimino prospekto gale – Katedros aikštė, o kitame – Seimo rūmai.
Gedimino prospekte švenčiamos įvairios šventės.

Gedimino prospekto žemėlapis:

GENOCIDO AUKŲ MUZIEJUS

2011-12-08T03:39:00.000-08:00

Pavadinimas: Genocido aukų muziejus.
Paskirtis: Muziejus.
Pastatymo metai arba amžius: 1992 m. spalio 14 d.
Muziejus reorganizuotas: 1997 m. kovo 24 d.
Adresas: Aukų g. 2 a, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnius.

Genocido aukų muziejus yra įsikūręs buvusiuose KGB (sovietinės sugumo tarnybos) rūmuose. Šiuose rūmuose penkiasdešimt metų buvo planuojami, vykdomi sovietų nusikaltimai. Rūmuose galima apžiūrėti buvusį KGB vidaus kalėjimą, mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, taip pat ir ekspozicijas, kurios supažindina su XX a. nepriklausomybės praradimu 1940 – 1990 m.
Genocido aukų muziejus įsteigtas 1992 m. spalio 14 d. Pirmasis direktorius buvo istorikas Gintaras Vaičiūnas. Nuo 1997 m. muziejui vadovauja direktoriaus pavaduotojas – Eugenijus Peikštenis. Genocido aukų muziejus žmonėms – sovietinės okupacijos simbolis.
1997 m. kovo 24 d. muziejus reorganizuotas, todėl muziejaus steigėjo teises perėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Muziejus įkurtas istoriniame pastate, todėl rengiant ekspozicijas nutarta palikti kalėjimą tokį, kokį ir paliko sovietų saugumiečiai išsikraustydami iš pastato 1991 m. vasaros pabaigoje. Siekiant išsaugoti Genocido aukų muziejų siekiama atkurti patalpas.
Pirmoji ekspozicija atidaryta 2000 m. birželio 24 d. mirties nuosprendžių vykdymo patalpoje, kurioje eksponuojama XX a. medžiaga, susijusi su vykdytomis egzekucijomis, jų aukomis.
2002 m. pirmajame aukšte atidaryta įvadinė ekspozicija, kuri vadinosi „Lietuva 1940 – 1941 m. netektys prasideda“. Ši ekspozicija įrengta viršininko pavaduotojo kabinete, leidžiama apžiūrėti atkurtą kabinetą. Ekspozicijų rengimas pirmame aukšte baigtas – 2004 m.
2006 m. antrame aukšte įrengtos ekspozicijos, kurios skirtos Lietuvos gyventojų kalinimui 1944 – 1956 m., taip pat ir trėmimas 1944 – 1953 m.
2007 m. antrame aukšte atidaryta paskutinė ekspozicija, kuri pasakoja apie pilietinį, antisovietinį pasipriešinimą 1954 – 1991 m. Antrame aukšte taip pat eksponuojama KGB fotolaboratorija, telefoninių pokalbių klausymosi kabinetas.

Genocido aukų muziejaus žemėlapis:

AUŠROS VARTŲ ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS, GAILESTINGUMO MOTINOS KOPLYČIA

2011-12-03T05:24:00.000-08:00

Pavadinimas: Aušros vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos, gailestingumo motinos koplyčia.
Paskirtis: kultūros paveldo objektas.
Pastatymo metai arba amžius: 1671 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: renesansinis.
Adresas: Aušros Vartų g. 12, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnius.

Vilnius turi vis dar išlikusią gynybinės sienos dalį, prie kurios yra žinomiausia katalikų šventovė – Aušros vartų koplytėlė, kurioje yra tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje garbinamas Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas.
Viduramžiais šventųjų paveikslai buvo kabinami ant miesto vartų todėl, kad buvo tikima, jog paveikslai gyventojus saugo nuo priešų. Šalia Aušros Vartų įsikūrė karmelitai, kurie ėmė globoti Švenčiausią Mergelės Marijos paveikslą, norėjo jį apsaugoti, todėl 1671 m. buvo pastatyta pirma koplyčia, tačiau 1712 – 1715 m. jai sudegus, buvo pastatyta dabartinė renesansinė koplyčia.
XVII a. nežinimo dailininko nutapytas - Švenčiausios Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos paveikslas. Paveikslas XVI a. nutapytas ant ąžuolinių lentų skydo pagal Nyderlandų dailininkų medžio graviūras. Šis paveikslas – vienintelis iš penkių Lietuvoje esančių karūnuotų stebuklingų paveikslų, kuriame Marija vaizduojama be kūdikio. 1993 m. Aušros Vartų koplyčioje lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

Aušros vartų Švenčiausios mergelės Marijos, gailestingumo motinos koplyčios žemėlapis:

ŠV. TERESĖS BAŽNYČIA

2011-12-03T05:15:00.000-08:00

Pavadinimas: Šv. Teresės bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1627 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: rokokinis, ankstyvasis barokas.
Vienuolynas uždarytas: 1844 m.
Adresas: Aušros Vartų g. 12, Vilniaus m sav., Vilnius.

Anksčiau Šv. Teresės bažnyčia priklausė basiems karmelitams, kurie į Lietuvą atvyko 1624 m. 1624 m. prie pirmos medinės šventovės buvo pastatytas ir vienuolynas. 1633 m. bažnyčia pradėta mūryti. Nauja Stepono Paco šventovė pastatyta pagal pavyzdinį karmelitų sakralinių pastatų modelį. Fasadas suprojektuotas architekto Konstantino Tenkalos.
1650 – 1655 m. išmūryti pagrindiniai vienuolyno pastatai. Medinė Aušros Vartų koplyčia pastatyta 1672 m, o kai 1715 m. koplyčia sudegė buvo pastatyta mūrinė koplyčia. 1760 m. gaisras sugadino bažnyčią, todėl buvo bažnyčia atnaujinama, interjeras pastatytas rokokinis, interjerą puošia nutapytos freskos. 1783 m. pastatė Pociejų koplyčią.
Bažnyčia – bebokštė, stačiakampė, bazilikinio tūrio, su trijomis navomis, turinti dviaukštę zakristiją. Išorinė bažnyčios architektūros stilius – ankstyvojo baroko.
Didžiajame altoriuje – XVIII a. Šv. Teresės ekstazė, kurį nutapė Simonas Čechavičius. Bažnyčios kairiajame presbiterinės dalies altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atvarzdas, dešinajame – Šv. Šeimos paveikslas. Bažnyčią puošia ir dailininko Mato Motiejaus Sluščanskio freskos, kurios vaizduoja Šv. Teresės gyvenimo scenas.

Šv. Teresės bažnyčios žemėlapis:

ŠVENTOSIOS DVASIOS BAŽNYČIA

2011-12-03T02:42:00.000-08:00

Pavadinimas: Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1320 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Barokinė, rokokinė.
Bažnyčia uždaryta: 1844 m.
Adresas: Aušros Vartų g. 10, Vilnius.

Vilniuje, XIV a. buvo įsikūrę pirmi domininkonų vienuoliai, todėl 1320 m. kunigaikštis Gediminas pastatė bažnyčią, kuri buvo kryžiuočių nugriauta. 1501 m. kunigaikštis Aleksandras atkeldino komininkonus iš Lenkijos ir jiems paskyrė Šv. Dvasios bažnyčią. Vienuoliai rekonstravo bažnyčią ir iš jos padarė vienuolyną. Iki XVIII a. vienuolynas daug kartų buvo nukentėjęs nuo gaisrų, todėl iki 1770 m. vienuolynas vėl buvo atstatytas. Statybose dalyvavo architektas Jonas Valentinas Tobijas Dyderšteinas, Pranciškus Ignacas Hoferis.
Bažnyčia: dvibokštė, trinavė, turinti kupolą, didijį altorių. Bažnyčia – barokinių formų, turinti puošnų, rokokinės stilistikos interjerą. Bažnyčioje įkurta šešiolika altorių, kurie pagaminti is spalvoto marmuro, taip pat yra ir Nukryžiuotojo skulptūra. Ikonografinį pasakojimą papildo XVIII – XIX a. sienų tapyba, kurioje vaizduojamos Kristaus gyvenimo scenos, Švč. Trejybė, Šv. Dvasios Atsiuntimas, Šv. Dvasios Apoteozė, būdinga ir molbertinė tapyba – Kristus prie stulpo, Šv. Barbora, Šv. Jackus, Šv. Juozapas, Šv. Antanas Paduvietis, Šv. Barboros paveikslo aptaisas, Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius ir kiti.
Bažnyčia kupina įvairių meno kūrinių, turtingas interjeras, viena gražiausių puošybų tarp Lietuvos bažnyčių.

Šventosios Dvasios bažnyčios žemėlapis:

BAZILIJONŲ VARTAI IR ŠV. TREJYBĖS BAŽNYČIA

2011-12-03T02:28:00.000-08:00

Pavadinimas: Bazilijonų vartai ir Šv. Trejybės bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai arba amžius: 1516 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Bizantinis, gotikinis, barokinis.
Adresas: Aušros Vartų g. 7, Vilniaus m.

1761 m. Bazilijonų vartus suprojektavo Vilniaus architektas – Jonas Kristupas Glaubicas. Viršutinėje dalyje – Švenčiausioji Trejybė. Vienuolynas yra įsikūręs ant Švč. Trejybės kalno, kuris garsus tuo, kad čia buvo Jono, Antonijaus, Eustachijaus krikščionių kalinių mirties vieta. Pasak, legendos 1347 m.nukankintiems krikščionims Algirdo žmona Julijonakalne pastatė medinę Švč. Trejybės cerkvę. Vienuolyne 1607 m. Velaminas Jozefatas Rutskis su Jonu Jozapatu Kuncevičiumi ruošė naujokus, o 1596 m. perėmė Mamoničių spaustuvę ir pradėjo knygų leidybą. Arkos - buvusio bazilijonų vienuolyno, kurio teritorijoje stūkso XVI a. Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Du šimtus metų vienuolynas, bažnyčia priklausė Rytų apeigų krikščionims, kurie priėmė uniją su Romos katalikų bažnyčia. XIX a. pr. dalis vienuolyno buvo kalėjimas, kuriame buvo kalinami Vilniaus universiteto studentai – filomatai. Kalėjime kalėjo poetas Adomas Mickevičius, mokslininkas Ignas Domeika, Simonas Konarskis. Išsaugotas 1514 m. stačiatikiams pastatytos mūrinės cerkvės planas.

1760 m. po gaisro architektas Jonas Kristupas Glaubickas pailgino šventovę, pastatė vakarų ir rytų fasadus, 1961 m. pagal K. Glaubicko projektą vienuolyno lėšomis pradėti atstatymo darbai.

1792 m. padidino langus. Šalia bažnyčios dešinėje pusėje pastatyta monumentali, gotikos, renesanso stiliais pastatyta varpinė.

1869 m. uždarė vienuolyną, todėl pastatai atiteko stačiatikių seminarijai.
Bazilijonų vartų ir Šv. Trejybės bažnyčios žemėlapis:

JĖZUITŲ ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA

2011-11-27T02:05:00.001-08:00

Pavadinimas: Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia.

Paskirtis: Bažnyčia.

Pastatymo metai: 1604 – 1618 m.

Dabartinis architektūrinis stilius: Ankstyvasis barokas.

Vilniaus Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta 1604 – 1618 m., kurią pastatė jėzuitas Jonas Frankevičius. Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal Romos jėzuitų bažnyčią, kuri yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su koplyčiomis, kupolu, dviem bokštais, išsišovusiu prieangiu. Bažnyčia tapo pirmuoju Vilniaus baroko ansambliu. Taigi su šiuo statiniu Lietuvoje prasidėjo dvibokščių barokinių bažnyčių statymo tradicija. Po 1749 m. gaisro bažnyčia restauruota, pastatytas vėlyvojo baroko stiliaus kupolas su žibintu, kuris buvo vainikuotas kunigaikščių karūna 1754 m. architektas – Tomas Žebrauskas. Bažnyčios kupolas – ekspresyvus siluetas, minkštos, plaukiančios linijos.

Jėzuitai prie šoninių sienų buvusiose koplyčiose įrengė naujus altorius, o po jais kriptose buvo laidojami bažnyčios geradariai. XVII a. po Nukryžiuotojo didžiuoju altoriumi buvo įrengta kripta jėzuitų laidojimui. Kropta puošta sienų tapybos epitafinėmis kompozicijomis, kurios rastos 1991 m., kriptoje nutapytas Nukryžiuotasis, Kristaus Prisikėlimas, Švč. Mergelė Marija, iš mirusiųjų prisikėlusios vėlės. Bažnyčios bokštuose XVIII a. buvo keturi varpai, o vienas iš jų buvo pavadintas Šv. Kazimieru.

1961 m. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurtas Ateizmo muziejus. Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta 1991 m. kovo 3 d.

VILNIAUS ROTUŠĖ. ROTUŠĖS AIKŠTĖ

2011-11-27T01:50:00.001-08:00

Pavadinimas: Vilniaus Rotušė ir jos aikštė

Pirminė aikštės paskirtis: prekyba

Dabartinė paskirtis: renginių, parodų, švenčių organizavimas
Pastatymo metai: 1799 m.

Dabartinis architektūrinis stilius: Rusiškasis bizantinis.

Iš pradžių Rotušės pastatas buvo gotikinis. Paskutinį kartą Rotušės pastatą perstatė architektas Laurynas Gucevičius XVIII a. pabaigoje, tuomet Rotušei suteikta klasicizmo architektūrai būdinga išvaizda. XIX a. Rutušė buvo miesto teatras, kuriame operos premjerai dirigavo lenkų kompozitorius Stanislavas Moniuška. XX a. čia buvo Dailės muziejus. Vilniaus Rotušės pastate yra Menininkų namai. Per metus čia įvyksta maždaug apie 200 – i renginių.

Rutušėje vyksta įvairūs renginiai: koncertai, literatūriniai vakarai, knygų pristatymai, parodos, festivaliai. Rotušę puošia Vilniaus miesto herbas – šventasis Kristoforas, nešantis ant pečių kūdikėlį Jėzų. Rutušės aikštėje yra sakęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas – Džordžas Bušas.

Rotušės aikštė – centrinė Vilniaus miesto aikštė. Kadangi 1387 m. Lietuva tapo krikščioniška valstybe ir Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, tuomet atsirado poreikis pastatyti miesto valdžios būstinę, bet šioje vietoje buvo pagrindinė miesto aikštė, tuomet buvo ir pastatyta rotušė. Rotušėje tuomet buvo miesto valdyba, teismo salės, iždinė, archyvas, ginklų sandėliai, čia taip pat buvo saugomi ir matavimo vienetų etalonai. Rūsiuose buvo kalėjimas. Į Vilnių plūste plūdo pirkliai iš Maskvos, Rygos, Gdansko, Krokuvos, nes čia buvo pirklių gildija. Senojoje Rotušės aikštėje buvo turgūs, vyko mugės, taip pat buvo ir gėdos stulpas, prie kurio buvo vykdomos bausmės. Į aikštę anksti ryte rinkdavosi visi ieškantieji darbo, bei tiem, kuriem reikėjo darbuotojų. Rotušės aikštėje vykdavo meškų, akrobatų, komediantų, artistų pasirodymai. Rotušės aikštėje yra išlikę Mažosios pirklių gildijos pastatas, kuriame įsikūręs Kazio Varnelio muziejus.

Paskutinis klasicistinę Rotušės aikštę pastatė Laurynas Gucevičius XVIII a. XIX a. čia buvo miesto teatras. Pranciškus Skorina Vilniaus burmistro namuose, Rotušės aikštėje įkūrė pirmą spaustuvę Lietuvoje, kurioje buvo spausdinamos pirmos knygos, o pirmoji knyga „Mažoji kelionių knygelė“ išleista 1522 m. Švento Mikalojaus cerkvė Rotušės aikštėje buvo pastatyta Konstantino Ostrogiliškio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etamono 1514 m. Švento Mikalojaus cerkvė – gotikinė, tačiau XVIII a. Jonas Kristupas Glaubickas gotikinę cerkvę perstatė velyvojo baroko stiliumi. 1865 m. Vilniaus gubernatorius Muravjovas nurodė, kad Rotušės aikštė būtų rusišku bizantiniu stiliumi.

VILNIAUS UNIVERSITETAS

2011-11-27T01:36:00.001-08:00

Pavadinimas: Vilniaus universitetas.
Dabartinė paskirtis: švietimas
Įsteigimo paskirtis: Perimti švietimą iš Bažnyčios.
Pastatymo metai: 1579 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Gotikinis, renesansas, barokas, klasicizmas.

Vilniaus universitetas yra vienas iš seniausių universitetų Rytų ir Vidurio Europoje. Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m. Ilgą laiką Vilniaus universitetas buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje. Per Vilniaus universiteto gyvavimo laikotarpį buvo išgyventa ne tik likimas, bet ir smūkimas, atgijimas, tačiau ir uždarymas.

1570 m. Vilniuje įsteigta jėzuitų kolegija.
1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė tuo metu dar buvusį Vilniaus akademijos atidarymo raštą, o popiežius Grigalius XIII patvirtino, kad 1570 m. įsteigtų Vilniuje universitetą. 1753 m. įkurta Vilniaus Astronomijos observatorija, kuri buvo viena seniausių Europoje.
1773 m., kai panaikino jėzuitų kolegiją, ji atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. Kai Lietuva prisijungė prie Rusijos Vilniaus universitetas tuo metu buvo vadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla.

Vilniaus universitetas buvo uždarytas todėl, kad profesoriai ir studentai dalyvavo 1831 m. sukilime, dėl šios priežasties Nikolajus I įsakė, kad 1832 m. universitetas būtų uždarytas. Vilniaus universitetas atidarytas tik 1919 m. Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos. Nuo 1919 m. iki 1939 m. Vilniaus universitete veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas.
1939 m. Vilniaus universitetas atsinaujino, nes iš Kauno atkėlė Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus. 1943 m. Lietuvą okupavę Vokiečiai uždarė universitetą, o jis buvo vėl atidarytas tik 1944 m.
1990 m., kai Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta, patvirtintas Vilniaus universiteto statutas, buvo jam grąžinta ir autonomija.

PILIES GATVĖ

2011-11-27T00:53:00.001-08:00

Pavadinimas: Pilies gatvė.
Paskirtis: Išsaugoti įvairaus stiliaus pastatus.
Metai arba amžius: 1530 m.
Sutinkami architektūriniai stiliai: gotikinis, renesansinis, barokinis, neobarokinis, ankstyvasis ir brandusis klasicizmas, velyvasis klasicizmas, vėlyvasis barokas, neoklasicistinis stiliai.

Pilies gatvė yra seniausia gatvė Vilniaus senamiestyje. Gatvė yra tokioje vietoje, kur anksčiau kelias vedė Lenkijos, Rusijos link. Tai yra pagrindinis kelias į pilį. Pilies gatvė istoriniuose šaltiniuose jau minima nuo 1530 m. Šia gatve į pilį važiuodavo įvairių šalių pasiuntiniai, karaliai. Šioje gatvėje įsikūrė turtingi miestiečiai, didikai, o prie pilies gatvės – Vilniaus universiteto kvartalas, kuriame gyveno Universiteto profesoriai. XVIII a. viename iš sodų buvo įkurtas Universiteto botanikos sodas. Pilies gatvėje buvo įrengtas Žuvų turgus. XVI – XVII a. Pilies gatvė buvo pavadinta Kanauninikų gatve todėl, kad čia buvo daug kapitulos namų ir juose gyveno prelatai, kanaunininkai. Pilies gatvėje yra išsaugoti maži kiemai, arkados, skliautai, originalūs laiptai, rūsiai. Pilies gatvės pagrindinė funkcija buvo prekybinė.

Pilies gatvėje yra įvairių architektūrinių statinių, kurie žavi savo išskirtinumu. Gatvėje yra gotikinių, renesansinių, barokinių, neobarokinių, ankstyvojo ir brandžiojo klasicizmo, velyvojo klasicizmo, vėlyvojo baroko, neoklasicistinių, stilių pastatų. 1918 m. vasario 16 d. Signatarų namuose Valstybės Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, o dabar čia įkurtas muziejus, kuriame eksponuojama Nepriklausomybės akto kopija. Pilies gatvė prasideda Šv. Jono g., o baigiasi prie Katedros aikštės.

VILNIAUS SKAISČIAUSIOS DIEVO MOTINOS CERKVĖ

2011-11-20T02:32:00.001-08:00

Pavadinimas: Skaisčiausios Dievo motinos cerkvė
Paskirtis: Cerkvė
Pastatymo metai: 1346 m.
Atidarymo metai: 1348 m.
Dabartinis architektūrinis stilius: Gotikinis bizantinis stilius
Architektas: Nikolajus Čaginas

Ši krikščioniška šventovė dar prieš šešis šimtmečius tapo soboru, kuri yra viena seniausių krikščioniškų šventovių Vilniuje.

Manoma, kad cerkvę įkūrė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona – Julijona. Katedra pastatyta 1346 m., o pašventinta – 1348 m. Seniausi išlikę cerkvės mūrai yra XV a. Katedroje 1495 m. tuokėsi Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras su Elena, kuri yra palaidota dar prieš penkis šimtus m. 1609 m. po Brastos unijos paskelbimo, cerkvė buvo atitekusi Unitams – Rytų apeigų krikščionims, kurie yra priėmę uniją kartu su Romos katalikų bažnyčia, tačiau 1748 m. Vilniuje siautėjo gaisrai ir šventovė buvo apleista, o 1808 m. cerkvė atiteko Vilniaus Universitetui. Cerkvėje buvo įrengtas anatomikumas, auditorijos, biblioteka. Pastatas buvo įrengtas 1822 m. pagal Karolio Podčašinskio projektą. Šiame pastate vėliau buvo įrengtos kareivinės, sandėliai, archyvas, kalvė, tačiau 1856 – 1868 m. cerkvė buvo grąžinta tikintiesiems. Šventovė įregistruota 1948 m. ir turėjo 424 parapijiečius.

ŠUMSKO ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA

2011-11-19T11:31:00.001-08:00

Pavadinimas: Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.
Paskirtis: Bažnyčia.
Pastatymo metai: 1696 m.
Atidarymo metai: 1696 m.
Architektūrinis stilius: Vėlyvasis barokas
Architektas: Tomas Russelis.

Pirmoji Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia – medinė, kuri buvo pastatyta 1696 m. Fundatoriai – Mykolas Rapolas ir Halina Šumskiai. Čia buvo įkurdinti dominikonai. 1704 m. buvo pradėtas statyti vienuolyno pastatas. 1767 – 1789 m.išmūryta nauja bažnyčia, kuri buvo suprojektuota architekto Tomo Russelio. Prie projekto kūrimo prisidėjo Augustinas Kosakauskas, kuris, manoma, kad sukūrė pagrindinio fasado portiką ir neišlikusius klacisitinių formų šoninius altorius. Bažnyčią 1789 m. konsekravo vyskupas dominikonas Valentinas Valčackis. 1857 m. carinė valdžia vienuolyną uždarė, o šventovė tapo cerkve. Daug meno kūrinių išvežta. 1919 m. sakralinis pastatas grąžintas katalikams.

Bažnyčia – bebokštė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, trinavė. Pagrindiniame fasade dominuoja klasicistinių formų portikas, rėminamas jonėninio orderio kolonų, remiančių trikampį laužtinį frontoną.

Bažnyčios interjere juntami dominikoniškos tradicijos atgarsiai. Dominikonų altoriuose – dažnos Nukryžiuotojo skulptūros. Didžiąjame Šumsko bažnyčios altoriuje yra krucifiksas, kurį 1937 m. sukūrė T. Godziševskis. Antrajame altoriaus tarpsnyje – vienuolijos globėjo Šv. Arkangelo Mykolo paveikslas. Rožinio Švč. Mergelės Marijos kultas dominikonų pamaldume užima išskirtinę vietą.1821 – 1825 m. sukurtas marmurinis paminklas Juozapo ir Oktavijos Šumskių sūnui Liudvikui Šumskiui, kuriame pavaizduotas laisva poza gulintis vaikelis.

BERNARDINŲ ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO BAŽNYČIA

2011-11-07T12:06:00.001-08:00

Pavadinimas: Bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
Paskirtis: Krikščionių bažnyčia
Pastatymo metai arba amžius: 1462 m
Architektūrinis stilius: Gotikinis, turinti ir renesanso, baroko bruožų
Architektas: Mykolas Enkingeris

Vilniaus Bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia pastatyta 1462 m, kurią pastatė pranciškonai observantai, kitaip tariant bernardinai. Konventą fundavo Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis. 1490 m. pastatyta mūrinė šventovė ir vienuolynas. Po karo su Maskva bažnyčia buvo atstatoma, rekonstruojama.1864 m. caro valdžia vienuolyną uždarė, o bažnyčia tuomet tapo parapine, o 1994 m. ji grąžinta bernardinams.
Bažnyčia – gotikinė, kuri turi ir renesanso, baroko bruožų, stačiakampio plano, halinė, trijų navų. Pirmą pagrindinio fasado tarpsnį skaido aukštų smailiaarkių langų, kontraforsų ritmas. Antrą tarpsnį sudaro aukštas, banguotų formų renesansinis frontonas su barokiniais elementais. Jo plokštumoje rikiuojasi tapyba puoštos mažos nišos, o centrą išryškina didžioji arkinė niša, su Nukryžiuotojo freska, kuri buvo nutapyta Kanuto Rusecko.
Bažnyčioje yra išlikusi XVI a. gotikinė sienų tapyba, kuri buvo atrasta XX a. dešimtmečiais. Freskoje vaizduojamas Nukryžiuotasis, pranciškonių šventieji. Interjero įrangos ansamblį sudaro 11-a medinių vėlyvojo baroko altorių, sakykla ir vargonai. Svarbiausios vertybės – Nukryžiuotojo skulptūros ir Šventasis Kryžius. Senųjų bažnyčios kūrinių išliko nedaug: XVII a. tapyti Sopulingosios Dievo Motinos ir Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslai.
Bernardinų šventovė – viena seniausių Lietuvoje, didžiausią pagarbą bernardinai nuo seno reiškia Nukryžiuotajam.

VILNIAUS Šv. ONOS BAŽNYČIA

2011-11-06T03:22:00.000-08:00

Pavadinimas: Šv. Onos bažnyčia.
Paskirtis: Krikščionių bažnyčia.
Pirmieji žinomi pastatymo metai arba amžius: XV a.
Dabartinis architektūrinis stilius: Vėlyvoji gotika.
Architektas: Pradžioje – Mykolas Enkingeris, remontui vadovavo architektas – Jonas Kristupas Glaubickas, Nikalojus Čiaginas.

Šv. Onos bažnyčia buvo pastatyta 1394 m., tada ji buvo medinė, tačiau 1500 m. medinė konstrukcija vienuolių pranciškonų buvo pakeista į plytinę. XIX a. architektas Nikalojus Čiaginas, suprojektavo neogotikinio stiliaus varpinę.

Bažnyčia priklauso Vilniaus Bernardinų ansambliui, kuri yra pastatyta XV a. Šv. Onos šventovė, dar vadinama mažąja Bernardinų bažnyčia, koplyčia, kuri pirmą kartą paminėta 1501 m. popiežiaus Aleksandro Visuteiktoje atlaidų privilegijoje. Po XVI a. vidurio gaisrų šventovė buvo atstatyta ir pašventinta 1582 m.

Bažnyčios atstatymo darbus rėmė Lvovo arkivyskupas D. Solikovskis ir Vilniaus kardinolas Jurgis Radvila. 1747 m. rekonstrukcijai vadovavo Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas, sukūręs barokinius interjero altorius.

Šv. Onos bažnyčia yra pailgo stačiakampio plano, turinti vieną navą. Pagrindiniame fasade dominuoja bokštų, briaunų, siaurų langelių, arkų vertikalės, kurios sudaro veržimosi aukštyn įspūdį. Centrinėje dalyje – smailiaarkiai, profiliuotais apvadais puošti langai su pumpurais. Išorės fasados puošyboje 33-s profiliuotos plytų rūšys. Interjere yra triumfo arka, kurią puošia XX a. pradžioje atstatytas tinklinis skliautas.Bažnyčios altoriai – barokiniai. Šv. Onos bažnyčioje yra Švč. Mergelės Marijos, Šv. Onos ir vaikelio Jėzaus kompozicija, XVIII a. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

Šv. Onos bažnyčia yra žymiausias ir gražiausias vėlyvosios gotikos pastatas Lietuvoje.

Teigiama, kad Napoleonas Bonapartas pamatęs šią bažnyčią pasakė, kad jei galėtų parsineštų ją ant delno į Paryžių.

TRIJŲ KRYŽIŲ KALNAS VILNIUJE

2011-11-02T11:16:00.000-07:00

Pavadinimas: Trijų kryžių kalnas.
Dar vadinamas: Kreivuoju arba Pilkuoju kalnu
Pirmą kart paminėta: 1369 m. teigiama, kad paminėtais metais ant šios kalvos Vilniaus pagonys nukankino 14 vienuolių
Atstatymo metai: 1989 m.
Dabartinė konkstrukcinė medžiaga: Gelžbetonis.
Projekto autorius: Antanas Vivulskis.

Trijų kryžių kalnas yra vieni iš pirmųjų Vilniaus betono statinių.

Trijų kryžių kalnas buvo vadinamas Kreivuoju arba Pilkuoju, nes jis yra ant Plikojo kalno, kurio viršaus šlaitas yra 200 m. ilgio ir trijų kryžių kalnas yra 162 m. virš jūros lygio.

Pilkasis kalnas buvo siejamas su vienuoliais pranciškonais kankiniais. 1369 m. ant šios kalvos Vilniaus pagonys kankino vienuolius, kurie buvo prikalti prie kryžių ir įmesti į upę. Trijų kryžių projektą parengė Antanas Vivulskis.
Trijų kryžių kalnas priklauso Vilniaus pilių rezervatui, kuris yra pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą. Trys kryžiai yra balti, gelžbetoniniai.

1950 m. gegužės 30 d. sovietinės valdžios įsakymu paminklas buvo susprogdintas, o 1989 m. birželio 14 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva trijų kryžių kalnas buvo atstatytas, o darbų vadovas buvo Henrikas Kęstutis Šilgalis. Paminklas atstatytas pagal A. Vivulskio projektą, kuris yra tik 1,2 m. aukštesnis, atstatant kryžius buvo sudėtos senųjų kryžių dalys.

Trijų Kryžių kompoziciją sudaro trys vienodos formos kryžiai, kurie yra pastatyti ant plataus išlenkto postamento, priekinis kryžius pakeltas aukščiau.

Trijų kryžių kalnas yra laikomas tautinės tapatybės ir pasipriešinimo okupacijai simboliu.

Panorama nuo Trijų kryžių kalno

VALDOVŲ RŪMAI - ŽEMUTINĖ PILIS

2011-10-27T12:08:00.000-07:00

Pavadinimas: Žemutinė pilis – Valdovų rūmai.
Paskirtis: Tarnauti Lietuvos valstybės reprezentacijai, tenkinti krašto kultūros, švietimo, turizmo reikmes, palaikyti, stiprinti viso Pasaulio Lietuvių tautinę savimonę.
Pirmieji žinomi pastatymo metai arba amžius: XIII – XIV a.
Atidarymo metai po rekonstrukcijos: 2009 m. liepos 6 d.
Dabartinis architektūrinis stilius: Renesansas.
Architektas: Johann Eosander von Göthe.

Prasidėjus atstatymo darbams, Vilniaus Žemutinė pilis tapo labiau žinoma kaip Valdovų rūmai. Mūro statinių čia būta jau XIII – XIV a. Didysis kunigaikštis Gediminas pilį perstatė, kuri tapo Lietuvos kunigaikščių rezidencija.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje gyventa jau IV – VIII a. Medinė įtvirtinta gyvenvietė XIII – XIV a. virto ankstyvojo mūro pilimi. XV – XVI a. prasidėjo viduramžiškos gotikinės pilies rekonstrukcija. XVI a. pilis paverčiama renesansine Naujųjų laikų rezidencija. XVII a. rūmai rekonstruoti ankstyvojo baroko stiliumi.

XVIII – XIX a. carinės Rusijos administracija ėmėsi iniciatyvos ir rūmus nugriovė (išskyrus rytinę korpuso dalį). 1987 m. prasidėjo rūmų atsatymo tyrimai, o 2000 – 2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė sprendimus dėl rūmų atkūrimo, atkūrimo darbai prasidėjo 2002 m., o 2009 m. liepos 6 d. Valdovų rūmai buvo atidaryti, atidaryme dalyvavo 15-os valstybių valdovai ir vadovai.

XVII a. pr. Valdovų rūmuose buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera. XVII a. vid. Valdovų rūmai nukentėjo per karą su Maskva ir buvo apleisti. XIX pr. rūmus nugriovė carinės Rusijos valdžia. Rūmai buvo sulyginti su žeme ir užsodinta medžiais.

Idėją atkurti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas. Vienas iš pagrindinių rūmų atstatymo rėmėjų – JAV lietuvis Juozas Kazickas.

2002 m. prasidėjo Valdovų atstatymo darbai. 2009 m. nebaigtuose atkurti rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.